Lankytinos vietos
Kalbininko Kazimiero Būgos memorialinis muziejus
Ramūno Čižo alaus darykla ir senovinių alaus gamybos įrankių ekspozicija
Poeto Pauliaus Širvio gimtinė
Dusetų dailės galerija
Jaskoniškių pažintinis takas
„Ievos žvėrynas“
Dusetų skulptūrų parkas
UAB „Sartų žirgynas“
Vencavų vėjo malūną 1937 m. pastatė meistras A. Žeimys, savininko A. Namiko užsakymu. Malūnas veikė iki 1952m. Dabar šis XX a. pirmos pusės architektūros paminklas yra saugomas valstybės. Pastatas gerai matomas kraštovaizdyje, nes stovi ant kalvos, 150m atstumu (pietų kryptimi) nuo Vencavų ežero. Tai tipiškas liaudies architektūros gamybinis pastatas.
Iki 1956 m. malūnas veikė, vėliau sunyko jo sparnai, buvo išmontuoti įrengimai.
1980 m. malūnas restauruotas pagal Paminklų konservavimo instituto architektės R.Vėlyvienės projektą. Dabar I-me ir II-me aukšte įrengti poilsio kambariai.

Kalbininko Kazimiero Būgos muziejų rasite Pažiegės kaime, už 10 kilometrų nuo Dusetų. Čia yra išlikusi sodyba, užimanti 1,5 ha sklypą: vakarinėje jos dalyje – gyvenamasis namas, 30 metrų į pietus nuo jo – ūkinis pastatas, rytinėje sklypo dalyje – senas sodas. Sodyba buvo įkurta XIX a. viduryje. Iki 1935 m. joje gyveno kalbininko motina. Jai mirus, sodyba atiteko giminėms. 1965 m. namas buvo renovuotas. 1973 m. vakariniame pastato gale buvo įrengtas K. Būgos memorialinis muziejus. Viename kambarių, panaudojus autentiškus baldus ir daiktus, atkurtas K. Būgos gyvento laikmečio interjeras. Čia eksponuojamos profesoriaus parengtos knygos, šeimyninės nuotraukos bei relikvijos. Prieškambaryje įrengtoje ekspozicijoje pasakojama apie kalbininko gyvenimą, mokslinę bei visuomeninę veiklą3. 1989 m. minint 110-ąsias K. Būgos gimimo metines Būgų sodyboje buvo pastatytas simbolinis kryžius, kuris įamžina svarbias giminei datas: 1831 m. – Būgų atvykimą į Pažiegę, 1883 m. – senam namui sudegus naujojo atstatymą, 1884 m. – K. Būgos motinos tėvelio mirties metus.
Anksčiau profesoriaus K. Būgos sodyboje Pažiegėje, kamaroje, buvo du miegamieji. Viename miegamojo gale profesorius, vasarą atvykęs į tėviškę, skaitydavo ir rašydavo, o kitame ilsėdavosi. Šiuose miegamuosiuose stovėjo dvi „kradancos“, kur laikydavo jo knygas, raštus, laiškus ir atvirukus. Mylėjo ir brangino K. Būga savo tėviškę, jos apylinkes. Sakydavo, kad jam nereikia jokių kurortų, kad gražesnės vietos, kaip Pažiegė, jis nerandąs, nors daug kur važinėjo ir lankėsi.
Pabuvokite Pažiegėje, toje aplinkoje, kuri suformavo iškilų lietuvių kalbos propagavimo riterį K. Būgą ir dar labiau įprasminkite savyje kiekvieno mūsų įgimtus dalykus: tėvų žemės, gimtinės traukos, papročių ir gimtos kalbos amžinumą.
Viešėdami Pažiegėje, neaplenkite ir Dusetų miesto, kurio centre, Nepriklausomybės aikštėje, stovi paminklas kalbininkui, profesoriui Kazimierui Būgai. Jo biustą sukūrė Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas, liaudies dailininkas, profesorius, valstybinės premijos laureatas, skulptorius Bronius Vyšniauskas, paminklo architektūrinės dalies autorius – R. Vyšniauskas. Paminklas atidengtas 1985 m.
(Šaltinis: www.zarasai.lt)

Į viršų
Ar žinote, kaip alų prie Sartų gamino anksčiau? Kokias paslaptis slėpė Dusetų krašto aludariai ir kokiomis priemonėmis išgaudavo subtilų aukštaitiško alaus skonį? Kokį kelią nueidavo javas, kad taptų alučiu - šnekučiu? Ar žinote, kad ir iš alaus galima išvirti ir…sriubą, kurios receptas skaičiuojamas bene per 130 metų? Ji, sako, ne tik neįprasta, bet ir nuo peršalimo ligų vaduotis padeda. Šiuos atsakymus sužinosite apsilankę pas vienintelį taip gerai žinomą Zarasų rajone aludarį R. Čižą, kuris netoli Dusetų įkūrė alaus daryklą ir gamina ne vieno ragautą ir jau daugelio vertintą alų, kurio receptas tobulinamas net nuo…1863-ųjų metų! Ragaukite lengvą, nefiltruotą, gyvą, pagamintą pagal prosenelių receptūrą „Čižo alų“, kuris gaminamas taip, kad būtų pats gardžiausias ir aludariui, ir Jums! Aludaris išdavė paslaptį, kad geram alui pagaminti reikia daug išminties, žinių, patirties ir nuojautos: svarbu verdant jį žinoti temperatūrą, naudoti labai geros kokybės vandenį, miežių salyklą, apynius, autentiškas mieles. „Čižo alų“ iš kitų alaus rūšių skiria ir tai, kad aludaris jo rūgimo metu į jį deda ne cukrų, o…bičių užpikiuotą medų, kurį kopinėja netoliese prižiūrimame savame bityne ir taip užsitikrina šio produkto kokybę. Jeigu atvyksite tuomet, kai Ramūnas verda alų, šeimininkas neatsisakys išduoti kai kurias paslaptis ir parodyti kaip tą savo alų verda.
Alaus gamybos įrankių ekspozicija – dar viena Dusetų krašto aludario stichija: su nuoširdžia meile ir entuziazmu jis papasakos apie savo protėvių patirtį gaminant aukštaitišką pasartės alų.
(Šaltinis: www.zarasai.lt)

Į viršų
P. Širvio poetinis palikimas nėra gausus – vos 77 eilėraščiai. Tačiau jo rinkiniuose randame tokių lietuvių poezijos šedevrų, kaip „Aš-beržas“, „Ir nusinešė saulę miškai“, „Ateisiu tylią naktį“, „Ugnelė“, „Nutolę toliai“ ir kt. Poetas išleido tik 3 knygas suaugusiems ir knygą vaikams „Vyturiai dainorėliai“. O kitos knygos – tai jau rinktinės, sudarytos iš senų eilėraščių ir papildytos tik vienu kitu nauju eilėraščiu. Temų atžvilgiu poeto kūryba taip pat nėra įvairi: gimtinė – meilė – karas…Dažname eilėraštyje susipynusios šios temos išsilieja vienu – ilgesiu, būdingu poetams aukštaičiams. Todėl poetas mums toks artimas, suprantamas.
Padustėlyje yra išlikęs gimtasis P. Širvio namas. Neretai, lankydami muziejuose įrengtas ekspozicijas, net nepagalvojame, kad pajusti nevaldomus jausmus, erdvę, nuotaiką galime ir prie tokių objektų, kaip šis. Nors čia nėra įrengtų ekspozicinių stendų ir jūs net negalėsite įeiti į sodybos vidų, atvykite čia, kur pasak paties poeto P. Širvio prasidėjo jo „kelias su beržynėliais, pušynėliais, su tyliais liūdnais smutkeliais prie upelių-šaltinėlių“ ir „veda giriom pro Sartus nuo Padustėlio. Nuostabus kelias! Galima būtų ir uždainuoti: „O Sartai, jūs Sartai mėlynieji, su tuo klyksmu žuvėdrų liūdnuoju…“ Bet čia tik mano kelio pradžia. Padustėlio kaime aš gimiau, o išėjau į didįjį vieškelį iš Degučių kaimo, kitame gale Sartų ežero…“
(Šaltinis: www.zarasai.lt)

Padustėlio kaimas, Dusetų seniūnija, Zarasų rajonas




